„Prodigy“ korporacijos vadovas Bojus Kavaleras (Samuel Blenkin) gyvena pagal Piterio Peno taisykles. Savo mokslinių tyrimų mieste-sode, pavadintame „Niekados šalimi“, jis siekia sukurti naujo tipo būtybes – sintetinius robotus su įdiegtu žmogaus sąmonės fragmentu.
2120-ieji, tad tokie eksperimentai – įprasti. Bandomieji – mirtinai sergantys vaikai. Pirmoji jų – Vendi (Sydney Chandler), tarp sekėjų – Mažylė (Adarsh Gourav) ir Smi (Jonathan Adajayi). Eksperimentus prižiūri šviesiaplaukis androidas Kiršas (Timothy Olyphant) ir daktarė Silvija (Essie Davis). Pirmasis išbandymas komandai – kosminio laivo „Mažino“ katastrofa, gabenusio į Žemę ateivių gyvybės formas, įskaitant gerai pažįstamą ksenomorfą. Padėtį komplikuoja tai, kad tarp vyriausybės siunčiamų gelbėtojų yra Hermitas (Alex Lawther) – gydytojas, mirusios Vendi sąmonės nešėjos Marsės brolis. Šeimyninius santykius tenka aiškintis bėgant nuo mirtinos grėsmės, kurią kelia ne vien ateiviai ar robotai.
Pirmąjį „Svetimo“ visatos serialą kūręs Noa Hauli dideles viltis puoselėjo nuo 2015-ųjų, kai debiutavo „Fargo“. Kritikai gyrė, kad nežinomam šou vedėjui pavyko pranokti brolių Koenų originalą, o vėlesni sezonai tai tik patvirtino. Po „Fargo“ sėkmės Hauli paleistas „Legionas“ tapo bene įspūdingiausiu kino komiksu, atskleidžiančiu jo ambicijas. Trumpai tariant, Hauli artimesni Stanley Kubricko vizualiniai eksperimentai nei originalaus „Fargo“ sarkazmas. Po dešimties metų šlovės jo reputacija kiek priblėso, tad metas naujam proveržiui.
„Svetimas: Žemė“, pasirodęs per FX kanalą po pernykščio Federico Alvarezo „Romulo“ – labiau meilės laiško pirmtakams nei naujo žingsnio kino visatoje, – išsiskiria palankiu kontekstu. Hauli serialas nuo pirmo žvilgsnio atrodo šedevru ir nauja klasika. Veiksmas vyksta dvejus metus iki pirmojo filmo, todėl dizainas kruopščiai atkartoja retrofuturistinį stilių: gausybė lemputės prietaisų skydeliuose, apvalus televizorius operacinės lubose, dangoraižiais nusėtas Naujasis Siamo miestas, primenantis postapokaliptinį Neo-Tokiją iš restauruoto anime „Akira“. Vis dėlto preciziškas XX a. optimistinės fantastikos imitavimas persmelktas šiuolaikiška skeptiška ironija.
Hauli iškart duoda tai, ko tikisi žiūrovai – stambų ksenomorfo nasrų planą jau pirmoje serijoje. Tačiau, nors ir panašus į Ridley Scotto originalą, šis „Svetimas“ – Kubricko gerbėjo kūrinys, primenantis „Kosminę odisėją“. Greita titulinio monstro pasirodymo scena maskuoja Hauli dominančią temą, išryškintą jau pradžios titruose – dirbtinį intelektą ir jo taikymo ribas. Apie žmogiškumo ribas diskutuojama jau pirmoje serijoje, vienam pašnekovų laikant biblinį raudoną obuolį.
Kubricką čia primena paradoksalus montažas, kadrų kompozicija ir netikėtas Bojaus Kavalero panašumas į Aleksą iš „Mechaninio apelsino“. Dirbtinio intelekto keliamų pavojų tyrinėjimas sieja serialą ne tik su „Kosmoso odisėja“, bet ir su Scotto „Prometėjumi“ bei „Paktu“. Hauli, skirtingai nei savimi pasitikintis britų režisierius, renkasi lengvesnį toną – vietoj grėsmingos futurologijos čia atsiranda tinginys Sidas iš „Ledynmečio“, herojų mėgstamo animacinio filmo. Galbūt iškelti lūkesčiai ir prakeiktų klausimų pažadai neišsipildys iki finalo. Vis dėlto, net jei „Svetimas: Žemė“ taps „Fargo“ kosmose, niekas labai nenusivils. Tai neabejotinai vienas ambicingiausių ir įtraukiančių sezono projektų, o peroksidinis Timothy Olyphantas – ryškus personažas, su kuriuo atsisveikinti bus gaila.
